15. Ezopo kalba sovietmečio literatūroje
5 (100%) 1 vote

15. Ezopo kalba sovietmečio literatūroje

2016 metų kalbėjimo potemė 12 klasei. Tema: 15. Ezopo kalba sovietmečio literatūroje (Kazys Saja ir kt.). Nr. 15

Sovietinės okupacijos metais Lietuva privalėjo tarnauti socialistinei santvarkai ir visai valdžiai. Ne nuostabu, kad lietuvių poetams sovietinis laikotarpis buvo ne tik asmeninių teisių, bet ir kūrybinių laisvių, norų bei siekių suvaržymas. Literatūra privalėjo paklusti socialistinei santvarkai, valdžiai bei ideologijoms. Tinkamiausias žanras, kuris galėjo formuoti marksistinę ideologiją buvo romanas. Nors rašytojai bandė įvairiausias modernias raiškos priemones (vidinis monologas ir tt.), romanų turinys privalėjo likti idealizuotas ir cenzūruotas. Visoje sovietinėje literatūroje dažniausiai buvo iškraipomi realybės faktai, su žemėmis sulyginama visa Lietuvos nepriklausomybė ir kovos už laisvę, šlovinama Sovietų Sąjunga, o kitos valstybės ir visas užsienis buvo laikomas didžiausiu priešu. Vis dėl to, sovietiniui režimui pakluso ne visi menininkai. Drąsesni rašytojai sugebėjo prisitaikyti prie kultūros kontrolės veikimo mechanizmo ir išmoko laviruoti tarp sovietinės cenzūros gniaužtų ir kūryboje atskleisti tikrąsias vertybes. Tautiškai sąmoningesni poetai kūriniuose mėgino užkoduoti sovietų ideologijoms prieštaraujančias tautines normas, istorinę atmintį bei lietuviškąjį identitetą žadinančias prasmes, kurias kaip tikėtasi atpažins skaitytojai. Taip lietuvių literatūroje ir kitose meno srityse atsirado seniausioji, iš graikų kilusi Ezopo kalba (alegorijomis,įvairiomis metaforomis, užuominomis pasakyta mintis). Ši kalba turėjo kalbėti uždraustomis temomis, bet ne tiesiogiai, tik per įvairiausius užkoduotus ir užslėptus simbolius, motyvus, užuominas, nutylėjimus. Po šeštojo dešimtmečio ypatingai išlaisvėjo poezijos žanras, nes lyrika turėjo daug perkeltinių prasmių.

Parsisiųsti kalbėjimo potemę